Visuomenėje pirmame plane visuomet iškyla talentingi, valingi, stiprūs, turtingi ir veiklūs žmonės. Jie nuolatos šmėkščioja televizijos ekranuose, jie laikomi žvaigždėmis. Tuo tarpu silpni, neturtingi, klystantys ar dėl ko nors neįgalūs žmonės lieka gyvenimo pakraščiuose. Jie yra tarsi antrarūšiai, tarsi žemesnės kastos žmonės. Taip jau yra šiame pasaulyje, kuris yra pametęs Dievą.
Pagal Dievo planą taip neturi būti, nes kiekvienas žmogus – turtingas ar vargšas, galingas ar visiškai bejėgis – yra mylimas Dievo vaikas, nešiojantis savyje paties Dievo paveikslą. Didesnis yra tas, kuris turi gražesnę dvasią - labiau myli ir daugiau daro gera.
Dar prieš Kristų Senajame Testamente aiškiai kalbama, kad Dievas yra labai atidus silpnojo žmogaus dejonei. Siracido knygoje skaitome: „Jis (Dievas) nėra kurčias našlaičio verksmui ar našlės, kai ji lieja savo skundą“ (Sir 35,14).
Jėzus visuomet stovėjo silpnųjų ir pažemintųjų pusėje. Savo mokiniais pasirinko Galilėjos žvejus ir muitininkus. Aplink jį būrėsi tie antrarūšiai žmonės, kurių išskirtinis ženklas buvo žmogiškas silpnumas: neturtas, ligos, net nuodėmės. Jėzaus tarsi magnetas traukė šiuos žmones prie savęs. Traukė, nes juos mylėjo.
Pas Jėzų ateis ir stiprūs bei turtingi žmonės, bet prieš tai jie turės nusileisti nuo savo didybės pjedestalo. Panašiai nutiko Sauliui, kuris buvo pasiryžęs išnaikinti visus krikščionis. Jis jautėsi galingas, nes vertė krikščionis virpėti iš baimės. Paveiksluose Sauliaus atsivertimas vaizduojamas, kaip parkritęs šalia žirgo ant dulkino kelio Saulius klausosi Jėzaus priekaišto: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jėzus neklausia: „Sauliau, kam persekioji krikščionis?“, bet sako: „Kam persekioji mane?“ Jėzus susitapatina su persekiojamais žmonėmis.
Tapęs Jėzaus mokiniu, Paulius pasišvęs Evangelijos nešimui į visas anuomet žinomas Viduržemio regiono tautas. Neš Evangeliją, nepaisydamas, kad dėl jos reikės kentėti ir mirti. Priešmirtiniame laiške jis rašo draugui Timotiejui: Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas <...> Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir visos tautos ją išgirstų;(2 Tim 4,7-8.17).
Evangelijoje pagal Luką randame gražų Jėzaus palyginimą apie dviejų žmonių maldą. Vienas iš jų atstovauja šio pasaulio galinguosius, todėl ir jo malda alsuoja puikybe. Jis dėkoja Dievui, kad nėra toks, kaip kiti žmonės; jis - ne plėšikas, ne sukčius ir ne svetimautojas. Tuo tarpu kitas žmogus jaučia savo menkumą ir prisiminęs padarytas nuodėmes pajėgia tik maldauti: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“ (Lk 18,13). Ir Jėzus aiškiai atsistoja šito atgailaujančio nusidėjėlio pusėje.
Dievo žodis labai aiškiai skelbia: geru Jėzaus mokiniu galima tapti tik kovojant su savo puikybe ir bandant tapti nuolankiu Jėzaus mokiniu. Kol alsuojame savo didybe, galbūt, būsime kultūriniu krikščioniu, bet tikrai nebūsime nuosekliu Jėzaus mokiniu.
Dievo žodis davė mums ne tik svarbią pamoką, bet drauge ir užduotį pasitikrinti, ką nors darome, kad taptume labiau nuolankūs. Kad bent pradėtume eiti šia kryptimi, pirmiausia turime gerai save pažinti, kokiu būdu reiškiasi mūsų puikybė. Gal iš aukšto žvelgiame į kitus žmones? Gal niekiname kitaip mąstančius? Gal bijome pripažinti savo klaidų bei nuodėmių? O gal laikome save beveik neklystančiais? Nepastebėti savo puikybės apraiškų būtų pražūtingas aklumas, nes iš bet kokios ligos yra viltis pagyti tik tuomet, kai ją atpažįstame ir pasirenkame reikiamą gydymą.
Dabartinė sekuliari kultūra, adoruodama netikrą žmogaus didybę, bando įteigti, kad bet koks nuolankumas yra blogis. Tai netiesa. Nuolankumas negali būti blogis jau dėl to, kad jis stovi ant tiesos pamato. Pirma, nuolankumas reikalauja pripažinti Kūrėją. Mes, žmonės, esame tik kūriniai ir todėl negalime save laikyti neklystančiais dievais. Antra vertus, nuolankumas reikalauja pripažinti kitų žmonių kilnumą, nepaisant jų rasės, religijos ar politinių pažiūrų. Kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys ir Dangaus Tėvo vaikas, todėl vertas pagarbos, net jei jis pats kuo nors suniekina savo kilnumą.
Mus mylintis Dievas, siekdamas išgydyti mus iš puikybės, kartais leidžia išgerti karčią piliulę, patiriant pažeminimą. Bet kokie pažeminimai gali būti mus gydančia Dievo dovana, o mūsų šmeižėjai gali tapti didžiausiais geradariais. Viskas priklauso nuo mūsų, kaip mes pažeminimus priimame. Jei juos priimame panašiai, kaip tai darė Jėzus, mes dvasiškai augame ir tampame panašūs į savo Mokytoją.
2016 m. Arkivysk. Sig. Tamkevičius
