Ankstyvą rudenį, rinkimams dar gerokai nepriartėjus, vienas universitete dirbantis bičiulis manęs paklausė: „Kęstai, ar turi svajonių švietimo ministrą?“ „Ką, ką?“ – net žioptelėjau iš netikėtumo. „Na, ar esi kada pagalvojęs apie kokį konkretų žmogų – tikiu juo ir norėčiau, kad jis būtų švietimo ir mokslo ministras?“ – paaiškino. „Ne, – atsakiau, – neturiu tokio.“ „Na va, – sako jis, – ir tu toks. Visi mes universitetuose tokie.“
Ir jis teisus – per visą savo studijų ir darbo universitete laiką niekuomet nesu girdėjęs, kad akademinė bendruomenė sutartų, na, ar bent jau pozityviai diskutuotų apie švietimo ministrus, ar kandidatus į juos. Tai nereiškia, kad universitetuose nesama vieno ar kito ministro ar ministrės simpatikų. Esama. Ir simpatizuoja jie dėl pačių įvairiausių priežasčių, kurios, tiesą sakant, retai kada daro bent kokį įspūdį akademikų chorui, daugybe balsų giedančiam maždaug tokį tekstą: „Šitas švietimo ministras – labai labai blogas, nes neturi jokios patirties aukštajame moksle ir nieko nesupranta, anas – irgi netikęs, nes atstovauja štai to klano interesams, o tas kitas – visiškai beviltiškas, nes jis, kaip čia pasakius, tiki Kalėdų Seneliu ir puoselėja, švelniai tariant, neadekvatų pažiūrį į Lietuvos akademinę bendruomenę ir jos tikrąsias vertybes.“
Ne ką geriau atrodo ir įvairios kandidatūros į tą postą taip ir nepatekusios. Per pastarosios Vyriausybės kadenciją turėjome du švietimo ir mokslo ministrus, jų pasirinkimas šiek tiek užtrukdavo, tad apie įvairias kandidatūras taip pat buvo laiko pakalbėti. Bet visos kalbos buvo daugmaž panašios: visi blogi, o patys blogiausi tai tie, kurie ne iš mano universiteto. O jei apskritai iš jokio universiteto ir net ne iš aukštojo mokslo sistemos – tai irgi labai blogi. Nes, kaip minėjau, jie nieko nesupranta.
Tiek žinių iš akademinės tikrovės. Ką ir kalbėti apie svajonių sritį, apie atsakymą į provokuojamą mano bičiulio klausimą. Jūs tik pagalvokite – svajonių ministras! Net jei akimirką pamanysime, kad šitą klausimą galima kelti visiškai be jokio skepsio, vis vien jis skambės kažkaip keistokai. Svajonių ministras? Kaip svajonių namai, svajonių atostogos, svajonių mašina, svajonių šeima, svajonių atlyginimas, svajonių karjera. Apie ką ten dar žmonės svajoja? Bet tikrai ne apie ministrus. Ir tai galioja veikiausiai ne tik švietimui.
O vis dėlto kartu ir keista, kad akademinė bendruomenė, kurioje, dažniausiai manoma, susirinkę protingi, išsilavinę ir neeiliniai žmonės negali sutarti, ką ten sutarti, negali net pasiūlyti, net bent kiek pozityviai svarstyti apie galimas švietimo ir mokslo ministro ar ministrės kandidatūras. Nuo pat ano pokalbio suku galvą – kodėl?
Viena vertus, ką pozityvaus pastaruoju metu girdėjote apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemą? Na taip, Vilniaus universitetas QS reitinge pateko į geriausių pasaulio universitetų 500-uką, kaip tai atsilieps viešajai nuomonei – dar pamatysime.
Tačiau kol kas – viešoji nuomonė mano, kad Lietuvos aukštasis mokslas gilioje krizėje. Taip kalbančiųjų tikrai netrūksta – nuo abiturientų ir jų tėvų, laiku ir ne laiku skelbiančių, kad geriausio išsilavinimo geriausiai siekti ne Lietuvoje, iki politikų, kurių didžioji dauguma per šiuos rinkimus kalbėjo apie švietimą kaip itin problemišką ir itin prioritetinę politikos šaką. Darbdaviai ir pramonininkai tvirtina, kad Lietuvos aukštasis mokslas neparuošia darbo rinkai, visuomeniniai aktyvistai nepatenkinti akademinio jaunimo pilietiniu pasyvumu, kultūrininkai – didėjančiu abejingumu. Aukštajam mokslui grasina globalizacija, emigracija ir demografija, internetas ir kitos informacinės technologijos, ir dar devynios galybės veiksnių ir veiksnelių. Gali susidaryti įspūdis, kad aukštojo mokslo krizė juntama neabejotinai ir visur.
Visur, išskyrus gal tik pačius Lietuvos aukštąsias mokyklas, į situaciją žvelgiančias tokiu specifiniu, vidiniu požiūriu, kai universitetai jaučiasi apgultomis tvirtovėmis ar mokslo šventovėmis, į kurias po truputėlį skverbiasi išorės agentai – krizės pranašai, skelbėjai ir kurstytojai. Galėtume ramiai sau gyventi ir pergyventi visas išorines audras bei krizes, jei tik rastume būdą, kaip neįsileisti jų į vidų. Mes tiesiog toliau norime dėstyti, kaip dėstę, užsiimti mokslu kaip užsiėmę. Ir visai nejaučiame, kad tose srityse kažkas negerai. Vienintelė reali problema – maži atlyginimai. Geriausiai, kad juos pakeltumėte, o viskas kitkas liktų kaip buvę. Mokslas yra specifinė veikla, ir jam negalima taikyti iš kitur atitemptų standartų. Praeities mokslo pasiekimai buvo įmanomi dėl mokslo autonomijos, o ne dėl optimizacijos, nes ta optimizacija, tiesą sakant, tereiškia, tik tai, kad daliai darbuotojų bus įteikti atleidimo lapeliai, o visiems kitiems kažin ar bus geriau.
Nenuostabu, kad spiečiama į kampą Lietuvos akademinė bendruomenė neturi jokio ūpo svajoti. Svajoti ne tik apie ministrus, bet ir apie save, savo ateitį, savo pasiekimus. Ambicijos, siekių, vizijų, noro būti geresniems, išbandyti ką nors naują Lietuvos akademiniame pasaulyje reikia ieškoti su žiburiu. Viską užtemdo begalinis troškimas išlikti, neretai bet kokia kaina.
Kartais tas noras suprantamas, ir atrodo, kad tai išties vienintelis pamanomas atoveiksmis prieš išorinį spaudimą. Bet kartais jis šiurpina sustabarėjimu, buku užsispyrimu, nenoru pripažinti akivaizdžių trūkumų ir jų vaizdavimu aukščiausiais pasiekimais, kuriais reikia gėrėtis ir saugoti.
Tad šitokioje situacijoje itin sunku, o gal net neįmanoma, ne tik įvardinti svajonių švietimo ministrą. Baimė paralyžiuoja bet kokį norą keistis ir netgi galvoti apie tai. Akademinė laisvė senai jau įsivaizduojama kaip nepriklausomybė nuo išorinių veiksnių, o ne laisvė siekti savo svajonių, kad ir kokios jos būtų. Kaip šitai pakeisti? Kaip sumažinti pasipriešinimą? O kaip sumažinti spaudimą? Klausimai ne iš lengvųjų, ir atsakymų – juo labiau vienareikšmių – aš anaiptol nežinau.
Bet manau, kad, jei viskas liks kaip buvę, dar ilgai neturėsime nei svajonių ministro, nei svajonių universitetų.
Kęstas KIRTIKLIS
